LT / EN

 
 

Interviu "ferrum.lt" 2011-09-18

Visai neseniai klausytojams pristatę savo naują ilgai lauktą trečiąjį albumą „Expergo“, kauniečių death metalo grupės OSSASTORIUM nariai Saulius (vokalas, gitara) ir Seras (būgnai) sutiko plačiau papasakoti apie albumo kūrybos detales, pasidalijo mintimis apie savo kūrybos kelią ir principus, padiskutavo apie dabartinę sunkiosios muzikos situaciją Lietuvos metalo scenoje ir pasaulyje.

Sveiki, kadangi visi su nekantrumu laukė naujojo OSSASTORIUM darbo – albumo „Expergo“, interviu norėčiau pradėti būtent nuo jo. Kokias mintis norėjote perteikti naujuoju albumu? Apie kokį būtent pabudimą (lotyniško žodžio expergo reikšmė – pabusti) bylojate klausytojui? Gal tai pačios grupės „pabudimas“ naujam etapui?

Saulius: Tikriausiai natūralu, kad daugeliui klausytojų pirmoji asociacija bus būtent tokia. Bet iš tiesų šis žodis perteikia albumo koncepciją. „Expergo“ yra nuosekli istorija, pasakojanti apie žmogaus dvilypiškumą ir vidinę priešingų polių dvikovą. Uždarytas fizinio pasaulio narve žmogus jaučia tuštumą ir siekia iš jos išsivaduoti. Nesuvokdamas savo būties esmės jis pasiduoda kūniškiems instinktams, bet jie neužpildo tos tuštumos, kuri slegia vis labiau. Sukaupęs valios jėgas žmogus ryžtasi peržengti uždraustą ribą, už kurios atranda kažką iki tol nepatirto. Tuomet jis suvokia, kad visa tai, ką iki tol žinojo ir laikė tikrove, tėra tik iliuzija. Pabudimas iš šios iliuzijos ir yra tai, ką mes įdėjome į žodį „expergo“.

Įrašinėjote albumą gan ilgai, net keletą metų. Ar esate patenkinti rezultatu, ar nepasikeitė grupės požiūris į muziką per visą tą laiką?

Saulius: Taip, iš tiesų prie šio įrašo praleidome neplanuotai daug laiko – beveik du metus. Bet kadangi nesame įsipareigoję jokiai leidybinei firmai ir viskas vyko pačių jėgomis, tai nereikėtų stebėtis, kad viskas tiek užtruko. Studijoje praktiškai visi kūriniai įgavo kitas formas, kai kurie elementai atsiskleidė ir suskambėjo visai kitaip nei atliekant gyvai. Pavyzdžiui, šįkart daugiau erdvės „pasireikšti“ skyrėme klavišiniams, kurie ankstesniame albume skambėjo tik epizodiškai. Manome, kad galutinis rezultatas tikrai pavyko. Tiek įrašo, tiek poligrafijos, tiek pačios muzikos kokybė šiame albume yra neabejotinai visa galva aukščiau už mūsų ankstesnius darbus.

Tai tik trečias albumas per visą dešimties metų grupės istoriją. Tikrai neužsiimate albumų „kepimu“. Kas buvo sunkiausia ir užtruko ilgiausia dirbant prie šio albumo?

Saulius: Sunkiausia buvo nuolat girdėti klausimą „tai kada albumas?“ ir neturėti ką atsakyti. O jei rimtai, tai sunkiausia buvo suderinti repeticijų ir darbo studijoje grafikus, kadangi Seras dirba kitame mieste, o Justinas prieš porą metų išvyko studijuoti į Britaniją. Būtent tai ir buvo pagrindinė priežastis, sulėtinusi grupės veiklą. Be to, beveik visi grojame kitose grupėse bei turime kitų užsiėmimų, kurie savo ruožtu „atsiriekia“ gabalą laisvalaikio.

Meistriškai perpinate melodingus intarpus su aršiomis gitaromis ir vokalais, sudėtingais pergrojimais. Kaip gimė albumo muzika, kas kūrė tekstus? Ar autorystė priklauso kuriam nors vienam grupės nariui, ar tai, galima sakyti, bendras kūrybinis rezultatas?

Saulius: Vienas iš išskirtinių „Expergo“ bruožų yra tai, kad jo muziką kūrėme visi. Nors kartais į studiją atsinešdavau beveik pabaigtus kūrinius, tačiau repeticijų metu juos pakeisdavome iš pagrindų. Aišku, neišvengdavome ir konfliktinių situacijų, bet žiūrint iš perspektyvos dėl to kūrybinis procesas tik tapo įdomesnis. Vienintelis dalykas, kurį kūriau išskirtinai pats, - vokalinė linija ir tekstai.

Sakyčiau, „Expergo“ sudarantys kūriniai turi daugiau monumentalumo, gilumo, savotiško niūraus lyriškumo, nei ankstesnioji kūryba. Kaip patys apibūdintumėte šio albumo stilistiką?

Saulius: Smagu girdėti apie tokius įspūdžius, nes būtent tokios nuotaikos ir siekėme. O tiksliai apibrėžti OSSASTORIUM stilių mums patiems yra labai sunku. Ir kažin ar verta? Vienu metu buvome nusprendę, kad tiksliausiai OSSASTORIUM stilių atspindėtų terminas modern death metal. Kita vertus, mūsų muzika nepanaši į naujosios kartos modernaus death-core‘o grupes, tokias kaip UNEARTH, ABORTED ar WHITECHAPEL.

Seras: Pastebėjau, kad šiais laikais metalo atlikėjų kūrybos priskirtinumas tam tikram stiliui tampa vis aktualesnis. Jeigu prieš 15 metų nustatyti, ar grupė groja death, black ar thrash metalą man nesudarė didelių sunkumų, tai šiandien apibūdinti kai kurių grupių stilių nebėra taip lengva. Stilistinės ribos išplautos, ir tai, manau, yra teigiamas reiškinys, tai – metalo evoliucija. Kalbant apie šviežiausią OSSASTORIUM kūrybą, manau, kad joje yra daugiau death metalo, nei bet kurio kito stiliaus. Tačiau nėra tiek svarbu, ar tai yra death metalas ar kitas stilius (ar šių stilių mišinys), kiek svarbu tai, kad kuriama muzika būtų harmoninga, kad ji iššauktų asociacijas klausytojų galvose bei emocijas širdyse, kad ji būtų kažkiek meniškai vertinga. Grupė nekelia sau tikslo kurti „grynaveislį“ death metalą, nors šis stilius kol kas išlieka tam tikru atspirties tašku grupės kūryboje. Albume galima išgirsti ir black, ir doom metalo elementų, ambient prieskonio. Svarbiausia, kad visa tai derėtų tarpusavyje. Ar tai mums pavyko, spręsti klausytojui. Mano nuomonė – pavyko.

„Expergo“ įrašas skamba tikrai įspūdingai. Visų instrumentų, vokalo skambesys man pasirodė puikiai subalansuotas. Kur įrašytas albumas? Kiek žinau, skirtingi instrumentai buvo įrašinėjami skirtingose studijose?

Saulius: Ačiū. Na, tik būgnai buvo įrašyti „Ophys Studio“, talkinant Vytautui Stankui iš NAHASH. Visa kita įrašinėjome ir suvedinėjome Napalmo studijoje Kaune. Galima sakyti, kad viskas padaryta beveik namudinėmis sąlygomis. Todėl gera įrašo kokybė įrodo tai, kad svarbiausia yra vis tik žmogiškasis faktorius, o ne technika. Beje, po Justino išvykimo Napalmas grupėje taip pat eina ir bosisto pareigas.

Na, o kam ketinate patikėti albumo leidybą?

Saulius: Nusprendėme albumą išleisti savo jėgomis ir negaišti laiko siuntinėdami demo versijas užsienio leiblams. Dabartinės priemonės metalo grupėms nesunkiai leidžia platinti ir reklamuoti savo produkciją be jokių tarpininkų.

Albumo viršelio autoriumi ir vėl pasirinkote Rosvaldą Sarapiną, kuris sukūrė ir jūsų ankstesniojo albumo „Inferi“ apipavidalinimą. Ką vaizduoja „Expergo“ albumo viršelis?

Seras: Rosva yra užsirekomendavęs kaip vienas stipriausių Lietuvos undergroundo dizainerių, todėl ir šįkart nedvejodami kreipėmės į jį. Rezultatas tikrai nenuvylė. Viršelis labai taikliai perteikia albumo koncepciją – pasaulio dipoliškumą ir vidinę žmogaus priešingybių kovą.

Kada ir kur ketinate pristatyti naująjį albumą? Gal jau esate numatę albumo pristatymo koncertų, nekalbant apie jūsų jau įvykusį pasirodymą Vilniuje kartu su grupe LIFELOVER?

Saulius: Specialaus „turo“ neplanuojame, bet kiek leis aplinkybės, mėginsime šį sezoną pakoncertuoti aktyviau. Kol kas konkrečių datų nėra, bet apie būsimus pasirodymus pranešime savo tinklalapyje ir kitais kanalais.

Lauksime žinių apie būsimus koncertus. Beje, pastaruoju metu jų labai sumažėjo – ar tai susiję su grupės narių užimtumu darbuose/kasdieniniame gyvenime, albumo leidyba, besikeičiančiais prioritetais? Kaip grupės nariams vis dar pavyksta suderinti skirtingus grafikus ir rasti laiko repeticijoms?

Saulius: Apriboti koncertinę veiklą buvo mūsų pačių sprendimas. Visų pirma, dėl to, kad išvažiavus Serui turėjome rinktis, kam skirti brangų repeticijų laiką – senų kūrinių repetavimui ar naujų kūrimui. Antra priežastis yra tai, kad Lietuva yra maža šalis, o metalinių koncertų prasme geografija dar siauresnė. Visur renginiuose matome daugelį tų pačių veidų, tad dažniau koncertuojančios metalo grupės rizikuoja tiesiog atsibosti publikai. Tokių pavyzdžių tikrai yra ne vienas.

Su kiekvienu albumu jūsų grupė, atrodo, peršoka į naują lygį, bręsta ir stiprėja visomis prasmėmis. Kaip patys vertinate savo per dešimtmetį nueitą kelią ir ar ketinate toliau laikytis panašios krypties? Kaip įsivaizduojate OSSASTORIUM ateitį?

Saulius: Na, pažiūrėjus į datą kalendoriuje užplūsta dvejopi jausmai. Smagu, kad per tuos metus pavyko „nesubyrėti“ ir išlaikyti grupės egzistavimą, nors buvo ir tokių momentų, kai tai atrodė neįmanoma. Kita vertus, bus sunku susitaikyti su „veteranų“ statusu. Žvelgiant atgal – praeityje liko tikrai daug gražių prisiminimų iš koncertų. Netgi iš tų, kurie tada atrodė nepavykę. O lyginant ankstyvąją kūrybą su „Expergo“, dabar OSSASTORIUM yra jau visiškai kita grupė. Tad galima ginčytis, ar mes laikomės tos pačios krypties, ar ji kinta. Ketvirtas mūsų albumas tikriausiai bus vėl kitoks. Bet žinau, kad dar geresnis.

Kas jums patiems yra vertybė metalo muzikoje ir kokių principų bandote laikytis savo kūryboje?

Saulius: Aš labiausiai vertinu tokią muziką, kuri ne „verčia išsitaškyti“, bet atvirkščiai – žmogų telkia į save. Ar tai būtų metalas, ar elektronika, ar džiazas. Man metalo muzika panaši į architektūrą, kuri vienu metu yra ir menas, ir mokslas. Jų kūrimo principas panašus. Nors viskas prasideda nuo emocijos, idėjos, bet vien to neužtenka. Reikalinga tiksli struktūra, kompozicija. Tam, kad pagautum „aukso pjūvį“ tiek projektuodamas, tiek kurdamas muzikos kūrinį, turi pasikliauti ne vien jausmais, bet ir protu. Be to, lygiai taip pat svarbu ir išpildymas – statybininkų kreivai sumūryta siena gali sugadinti geriausią architekto sumanymą. Tad man nesuprantamas atrodo kai kurių metalistų požiūris, kad metalo muzikai „nereikalingas tikslumas“, o kokybiškai atlikti ir įrašyti kūriniai laikomi „steriliais“, „komerciškais“, „bedvasiais“. Atmintyje įstrigo vieno skandinavų bliakerio interviu „Ad Armoje“, kur jis visu rimtumu pasakojo tyčia grojantis gitara kuo rečiau, kad nepagerėtų įgūdžiai ir „nesusigadintų“ jo kuriamas primityvus black metalas. Nenoriu nieko įžeisti, bet man toks požiūris skamba absurdiškai.

Seras: Pabandysiu išdėstyti savo požiūrį šiuo klausimu. Man atrodo, šiuolaikinėje ekstremalaus metalo scenoje (tame tarpe ir Lietuvos), o taip pat ir klausytojų tarpe, yra per didelis susižavėjimas itin greitais tempais, žaibiškai lakstančiais gitaros rifu pirštukais, „bpm“-ais ir panašiais dalykėliais. Ekstremalus metalas po truputį virsta sporto šaka, grupes pradedama vertinti pagal tai, kas greičiau groja. Vis dažniau tenka išgirsti muziką, labiau primenančią grojimo „mokyklą“ negu meno kūrinį. Manau, muzikoje svarbiausia yra muzika, o meistriškas instrumento valdymas (kuris metalistų tarpe kažkodėl vadinamas terminu „technika“) tėra tik priemonė ir neturėtų tapti tikslu. Aš asmeniškai muzikoje ieškau tam tikro emocinio krūvio. Man visiškai neįdomu, kiek gitaristas ar būgnininkas moka sugroti skirtingų natų per laiko vienetą, jeigu grupės grojama muzika yra emociškai tuščia.

Pastaruoju metu metalo ir roko muzikos gerbėjai tikrai negali skųstis koncertų, renginių, leidinių apie šią muziką trūkumu. Vyksta tikrai daug sunkiosios muzikos festivalių, daugelyje miestų gali rasti rokui ir metalui draugišką barą ar klubą. Ar, jūsų nuomone, tai skatina metalo muzikos gerbėjų skaičiaus augimą? Ar atskira grupė, na, pvz. OSSASTORIUM, tai jaučia?

Saulius: Galbūt ir klystu, bet man susidarė įspūdis, kad dabartinė paauglių karta turi mažiau priežasčių maištauti ir jungtis prie subkultūrų. Prieš 15-10 metų prie metalistų ar pankų šliedavosi ir daug tokių jaunuolių, kurie nebūtinai labai mėgo sunkią muziką, bet tiesiog nenorėjo būti tos pilkos postsovietinės masės dalimi ir ieškojo „kitokios chebros“. Tačiau labai greitai tokie atsisijodavo. O dabar auganti karta yra daug laisvesnė ir atviresnė, mentalitetu artimesnė europiečiams. Jie nebijo reikšti savo individualumo ir atrodyti kitaip. Galbūt jiems nebėra tokio didelio poreikio šlietis prie kažkokios grupuotės. Juk sutikime, kad savęs sutapatinimas su subkultūra irgi įspraudžia į savotiškus elgsenos rėmus ir uždeda savo uniformą. Aktyviais metalistais dabar tikriausiai tampa tik tie, kuriems ši muzika iš tikrųjų reiškia labai daug.

Kalbant apie procesus Lietuvos metalo scenoje, tai situacija paradoksali. Nors koncertų ir festivalių daugėja, bet per paskutinius kelerius metus jų lankomumas ir, ypač, įrašų perkamumas žiauriai krito. Nežinia, ką dėl to kaltinti – ar emigraciją, ar kartų kaitą, ar tiesiog metalo žanro populiarumo sumažėjimą. Prieš keletą metų nebūčiau patikėjęs, kad kažkuriam Kauno ar Klaipėdos bare gali vykti nemokami metalo koncertai, tačiau juose bus vos keletas klausytojų.

Ką apskritai gero ir ką blogo pastebite Lietuvos metalo muzikos scenoje pastaruoju laikotarpiu? Ar tą patį galima pasakyti ir apie pasaulio metalo muzikos tendencijas?

Saulius: Man atrodo, kad dabar Lietuvos metalo scena išgyvena kažkuo panašią kritinę situaciją, kuri buvo susiklosčiusi prieš dešimtmetį. Atsiminkite įžymųjį U. Liogės „atsižegnojimą“ nuo metalo „Dangaus Newsletteryje“. Tada jis irgi piktinosi metalistų apkiautimu, pasyvumu, koncertų nelankymu ir panašiai. Tik tuomet U. Liogė negalėjo numatyti, kad interneto išplitimas greitai sukels tokį sprogimą, kuris suteiks metalui naują kvėpavimą. Atsiradus forumams, internetiniams klubams ir mp3, Lietuvoje į metalo undergroundą įsiliejo daug šviežio kraujo. Koncertų organizavimo ėmėsi nauji žmonės, pradėjo reguliariai vykti užsienio grupių šou. Interneto dėka prie sunkiosios muzikos grįžo ir nemažai senosios metalistų kartos atstovų, kuriai vėl pasidarė įdomu prisiminti „jaunas dienas“. Visas tas metalo atgimimas buvo pasiekęs piką kokiais 2004-2006 metais, o po jo sekė atoslūgis. „Interneto revoliucijos“ karta senstelėjo, „apsiženijo“, įsikinkė į darbus, forumuose išsiuntinėjo vienas kitą n***ui, o terabaitais matuojamos empėtrioškių kolekcijos su ištisom diskografijom atgulė kažkur išoriniuose harduose ant lentynos. Kalbant apie grupes, tai labiausiai gaila, kad per dešimtmetį jokiai komandai nepavyko kažko daugiau pasiekti europiniu mastu. Į turus ir tada, ir dabar važiuoja tik OBTEST. Belieka tikėtis, kad tai tik tamsa prieš aušrą. Visos viltys į jaunimą.

Seras: Aš Lietuvos metalo scenoje pastaruoju metu matau labai teigiamų permainų. Atsiranda vis daugiau įdomių ir perspektyvių komandų, kurių negėda parodyti užsienio klausytojui. Geri pavyzdžiai yra ARGHARUS, INQUISITOR, PARALYTIC. Labai maloniai nuteikia gomurį „dinozaurų“ BURYING PLACE, NAHASH (čia aš truputį šališkas), XESS kūryba. Žodžiu, aš matau šviesią (gal reikėtų rašyti „tamsią“?) Lietuvos metalo scenos ateitį. O kas dėl užsienio scenos, tai šiuo metu vienais iš lyderių matau lenkus. Jų firminis black-death jau tapo žanro etalonu. Kažkada savo taisykles visam pasauliui diktavę JAV „deferiai“ vis rečiau pasiūlo kažką įdomesnio. O šiaip, mano akimis žiūrint, metalas, kaip muzikos žanras, per pastarąjį dešimtmetį smarkiai patobulėjo visomis kryptimis ir, manau, ši tendencija išliks bent artimiausius kelis metus.

Ačiū už pasidalytą nuomonę. Na, ir pabaigai, ką norėtumėte pasakyti/palinkėti savo klausytojams?

Ačiū už kantrybę laukiant „Expergo“. Tikiuosi, greitai susitiksime koncertuose.


< Grįžti



© 2007 Ossastorium