LT / EN

 
 

Sauliaus interviu žurnalui

"Apart" 2007 sausis Muzika ir vadyba. Ar galima suderinti kūrybinę/meninę veiklą su vadyba ir verslumu? Be abejo, galima. Nemanau, kad maestro Purvinis ar Minedas turi vadybininkus. O juk garantuotai save laiko menininkais, ne verslininkais ;) Jei rimtai – viskas įmanoma. Tereikia turėti arba įgimtą verslumo „gyslelę“ arba jos neturėjimą kompensuot sunkiu ir atkakliu darbu. Tačiau dievas dalindamas gabumus per daug jais nesišvaisto, taigi net patys talentingiausi menininkai dažniausiai būna visiški analfabetai „pinigų darymo“ srityje. Ir atvirkščiai – neretai vidutinybės (kūrybine prasme) daug geriau išmano rinkodaros dėsnius, moka save gražiai pateikti ir „parduoti“. Tačiau mano subjektyvia nuomone, menininko darbas turėtų būti tik kūryba, o ja „prekiauti“ turėtų tos srities profesionalas. Kas Jūsų kolektyve rūpinasi vadybiniais sprendimais? Kodėl? Taip jau istoriškai susiklostė, kad OSSASTORIUM vadybinius klausimus dažniausiai sprendžiu aš, nors šito darbo labai nemėgstu ir darau ko ne sukandęs dantis. Kolega Justinas, su kuriuo dalinamės šiomis pareigomis, pagal profesiją yra eksporto vadybininkas, taigi jam, logiškai mąstant, eksportuot mūsų muziką turėtų būti žymiai lengviau :) . Kodėl patys muzikantai užsiima vadyba? Taip patogiau, nes jau pažystate tą muzikinę terpę ir jos narius, geriau suprantate muziką, galite ją vertinti profesionaliau nei paprastas vadybininkas? Ar niekas nesidomi nekomercine muzika? Dažniausiai savo pačių vadyba užsiima nekomercinės muzikos kūrėjai/atlikėjai. Kaip žinia, žodžio „nekomercinis“ sinonimas yra „nepelningas“. O koks save gerbiantis profesionalus vadybininkas ryšis dirbti su atlikėju, iš kurio nesitiki gauti pelno? Žinoma, pasitaiko visokių „idėjinių“, padedančių atlikėjams vien dėl moralinio pasitenkinimo ar kitų priežasčių, tačiau tai veikiau išimtis iš taisyklės. Kalbant konkrečiai apie Lietuvos sunkiosios muzikos sceną, „metalinė“ rinka yra tokia mažytė, kad dauguma atlikėjų, koncertų organizatorių bei leidėjų yra daugiau mažiau pažįstami tarpusavyje. Ko ne visi vadybiniai reikalai tvarkomi privačiuose beveik buitinio lygmens pokalbiuose. Ką gi čia naudingo galėtų nuveikti vadybininkas? Nelabai įsivaizduoju, ką. Tačiau jo paslaugos labai padėtų tiems atlikėjams/grupėms, kurie veikia užsienio rinkoje ar dar tik bando į ją patekti. Nepaslaptis, kad dauguma lietuviškų undergroundo kolektyvų žvalgosi į Vakarus (ir, skirtingai nei mūsų popatlikėjai, neretai ten sulaukia pripažinimo). Tačiau pasaulinę metalo muzikos rinkos specifiką Lietuvoje išmano vos keletas joje dirbančių žmonių, o profesionaliu metalo grupių vadybininku būtų galima laikyti vieną vienintelį asmenį – Tadą Kazlauską. Dauguma roko ir metalo renginių yra organizuojami pačių muzikantų iniciatyva ir lėšomis arba žmonių, kuriems ši veikla – tik laisvalaikis. Tavo nuomone, kodėl ši muzika vis dar nedomina profesionalių organizatorių ir vadybininkų? Nejaugi tik dėl nekomerciškumo ir mažos auditorijos. Kaip jau minėjau, Lietuvos metalo ar punk scena išsiverčia faktiškai pačių muzikantų ir pavienių entuziastų dėka. Tačiau apmaudžiausia, jog Lietuvoje visiškai neegzistuoja toks reiškinys kaip roko kultūra, kuri nors užsienyje yra lygiavertė integrali popkultūros dalis, mūsų šalyje yra visiškai eliminuota iš rinkos. Paradoksali situacija – lietuviškas rokas lieka „ant ledo“, kadangi jam užtrenktos durys radijuje, tv bei popso koncertų salėse ir naktiniuose klubuose, o sunkiosios muzikos undergrounde roko grupės taip pat neranda savo vietos, mat dauguma metalistų ar pankų roką laiko „per daug popsine muzika“. Taip atsiranda užburtas ratas, nes perspektyvūs ir gabūs muzikantai neturi jokios motyvacijos investuoti į kokybiško roko kūrimą (taip, būtent investuoti, nes tam reikia daug laiko, lėšų ir pastangų). Kaip vertini dabar populiarėjančias kultūros vadybos (muzikos, teatro, kino) studijas universitetuose ir kolegijose? Kadangi dar neteko nei man, nei mano pažįstamiems atlikėjams bendradarbiauti su tokias studijas baigusiu (-a) žmogumi, vertinti būtų sudėtinga. Matyt, kol kas tokias studijas baigusieji, jei ir dirba pagal specialybę, tai savo veiklos sritimi renkasi arba elitinę kultūrą (pvz, klasikinės muzikos) arba neria į lengvais pinigais viliojantį popso liūną.


< Grįžti



© 2007 Ossastorium