LT / EN

 
 

Interviu Hell-Music portalui

Kaip atšventėt 5 metų gimtadienį? Seras: Kaip ir nešventėm dar, ko gero šis koncertas pažymės. Saulius: Iš tikro, kaip ir daugelis turbūt skaitė išplatintam pranešime, šventimas buvo kuklus – daugiau savo pačių mintyse, kažkokio didelio „baliaus“ nebuvo. Kadangi buvo Vėlinės, nuvažiavom naktį į kapines su artimiausiais draugais, uždegėm žvakių... Aišku, nieko nevartėm (šypsosi). Gaila, kad nepavyko padaryti jokio koncerto – deja, kuo toliau, tuo sunkiau darosi organizuoti metalo renginius Kaune. Kaip sekasi su leidybos kompanijos paieškomis? Saulius: Taip ir sekasi. Kol kas pasigirt nėra kuo, atvirai kalbant. Bet rankų nenuleidžiam – yra žmonių, kurie padeda šitoj srity. Anksčiau ar vėliau tai atsitiks – nesvarbu ar su „Inferi“ albumu, ar su naujuoju. Tiesą sakant, mes visas savo viltis dedam į busimąjį naująjį albumą, todėl dabartinės padėties nedramatizuojame. Kokie planai dėl naujojo? Saulius: Kada jis bus konkrečiai jokių datų negalim pasakyt, bet bent jau viliuosi, kad šią vasarą pavyks įrašyt keletą naujų kūrinių. Šiuo metu pilnai paruoštų kūrinių, deja, yra tiktai du, dabar baiginėjam trečią. Galima sakyt, kad labai sulėtėjo tempai, tačiau prie kiekvieno kūrinio labai daug dirbame, „šlifuojame“ kiekvieną natą, nes norim, kad kitas albumas tikrai būtų monumentalus, visomis prasmėmis „smogiantis“. Kad nebūtų jame silpnų vietų. Kiek žinau, Rytis atėjo iš MOOD. Kodėl, Ryti, nusprendei prisijungti prie OSSASTORIUM? Rytis: Tiesiog vieną dieną paskambino Saulius ir pasakė: „Žinau, kad groji, mums trūksta gitaristo“. Po to susitikom, pašnekėjom. Buvau juos girdėjęs, mačiau dvejuose ar trijuose koncertuose. Patiko muzika, grojimas, ir prisijungiau. Kokių naujų vėjų įnešė Ryčio atėjimas? Saulius: Norėčiau pagirt ir pasidžiaugt, kad tai būtent tas žmogus, kurio mums trūko. Kaip žinia, po gitaristo Beno išėjimo mes metus grojom trise ne dėl to, kad taip norėjosi, tiesiog nebuvo iš ko rinktis. Norėjom, kad būtų ne tik gerai grojantis žmogus, bet ir tiktų ir prie „chebros“ – sutaptų mūsų idėjos, pažiūros, atitiktų žmogiškosios savybės. Kas įdomiausia, su Ryčiu buvom pažįstami jau senokai, tačiau net neįsivaizdavau, kad jis groja gitara. Sėdėjau vieną kartą pas GROL‘ius po repeticijos, man rodė nuotraukas iš „Woodstocko“. Atpažinau Rytį, žiūriu - nuotraukoj su gitara. „Ką, jis ir grot moka?!“. Po to išsiaiškinau, kad jis yra MOOD gitaristas. Grįžęs į Kauną iškart su juo susisiekiau ir pakviečiau prisijungti prie grupės. Kaip atsitiko, kad tu su Seru prisijungėt prie Mr. Jumbo? Seras: Iš savo pusės galiu papasakot, kad man paskambino tos grupės idėjinis žmogus – Mr. Jumbo – ir pasiūlė prisijungti. Jis jau kurį laiką ieškojo sesijinių muzikantų ir matė kažkokį potencialą manyje ir Sauliuje. Saulius: Bet kaip atsitiko, kad mes sutikome? (juokiasi) Seras: Mane domina įvairi muzika ir man patiko tai, kad Jumbo groja neoklasiką – nuo seno esu klasikos mėgėjas ir tas imponavo. Tas ir pritraukė labiausiai. Jums teko groti su nemažai užsienio žvaigždžių – kuris koncertas ir kurie žmonės labiausiai įsiminė? Saulius: Kalbant apie muzikantus, iš tų žvaigždių su niekuo daug nebendravom. Vis dėlto jausdavosi tas atstumas. Labai geri santykiai su estais CATAFALC, su kuriais esam koncertavę tris kartus: vieną kartą Estijoje, kartą Kaune ir čia, Vilniuje. Su jais ir susirašom, tokie gana draugiški santykiai. Seras: Beje, galima išskirt VITAL REMAINS, kurie buvo itin draugiški kaip žmonės. Su jais tikrai galima buvo pašnekėt apie viską. Saulius: Su būgnininku ypatingai daug bendravom, gerai kad priminei. O apie koncertus šnekant, tai šių metų topas buvo „Kauno dienos“. Iki dabar atgarsiai visur – skaitau internete, kad chebra vis dar šneka. Iš tikrųjų tai buvo labai netikėta – tokiam renginy metalas? Iki pat paskutinės akimirkos dvejojom ar verta važiuot, nes „Kauno dienos“, kaip žinai, garsėja muštynėm. Biplanai gavo iš butelio į galvą - jeigu taip poprokas priimamas, tai, galvojom, kaip bus priimamas metalas? Bet buvo tiesiog fantastika, galiu pasakyt. Atvažiavom, buvo keli šimtai neformalų, kurie labai teigiamai priėmė, buvo gana neblogas garsas. Žodžiu ir patiem buvo labai fainai, ir publikai – iki dabar dar šneka, prisimena. Paskutinį kartą Varnagirio interviu beskaitydami labai maloniai nustebome, kad jis irgi buvo renginy ir taip pat palikome kažkokį įspūdį. Kaip dabar žiūrite į „Per aspera“ laikų kūrybą? Saulius: Žiūrim turbūt taip, kaip visos grupės žiūri į savo debiutinius įrašus. Tai yra vaikystė – jaučiasi tas netobulumas, trūksta išbaigtumo... Bet, kaip ten bebūtų, pirmas įrašas kelia nostalgiją. Kartais keista internete skaityti žmonių nuomones, jog „Per aspera“ buvo „kažkas tai tokio“, o „Inferi“ tai jau ne. Seras: Aš, kaip iš šalies, galiu pasakyt, kad „Per aspera“ stiprioji pusė yra ne atlikimo meistriškumas, bet dvasingumas, dvasia, išlaikyta koncepcija – tai yra to albumo didelis pliusas. Aš ne tiek vertinu atlikimo techniškumą, meistriškumą, kiek vertinu minties užbaigtumą. Šitas dalykas man svarbesnis ir aš jį girdžiu „Per aspera“ albume. Saulius: O „Inferi“ (provokuojamai šypsosi)? Seras: „Inferi“ yra stiprių vietų, silpnų vietų. Silpna vieta yra galbūt tai, kad koncepciškai šiek tiek per daug sumaišyta. Iš šalies apie „Inferi“ negaliu pateikt objektyvios nuomonės, nes pats dalyvavau to albumo įrašyme. Kas man atrodo silpna pusė – būtent koncepcija. Atlikimo prasme, na, yra nežymių minusų, bet aš patenkintas. „Old-schoolinis“ metalas ar modernus? Saulius: Nežinau... Apskritai, neskirstau „old-schoolas“ ar „new schoolas“. Man jei gera grupė, tai dažniausiai patinka nuo pirmo albumo iki to, ką dabar leidžia. Tai priklauso nuo muzikinio stiliaus ir pačios grupės. Man šiuo metu pirmose vietose yra progresyvus metalas, pavyzdžiui, Dream Theater, Opeth, Sieges Even, Pagan‘s Mind. Favoritai su laiku keičiasi, bet vertinu tuos, kurie groja įdomiai, ne vien brutaliai ir sunkiai. Seras: Aš šiuo metu esu „užsikabliavęs“ ant OLD MAN‘S CHILD. Šiaip, blackas man yra prioritetas. Ar dažnai kertasi grupės narių nuomonė dėl kuriamos ir atliekamos muzikos ir kūrybos? Seras: Na, kartais taip. Kaip sprendžiat tokius konfliktus? Saulius: Kertasi dažniausiai taip: muzika iš pradžių gimsta mano galvoj, į studiją atnešu jau daugmaž padarytą, sudėliotą gabalą, o chebra ima ir sukritikuoja. Tada pusę išmeta. Aišku, Seras visada pareiškia savo nuomonę, sako „tas ne taip, tas ne taip“, tada aš susinervinu - „padaryk geriau“. Supykęs pradedu grot gabalą iš naujo ir tada gimsta kažkas geriau. Iš tikro taip yra ir geriau, kad skiriasi nuomonės – kuo daugiau darbo įdėsi į kūrinį, tuo geriau, viskas atsipirks – čia kaip investicija. Kuo daugiau prie kūrinio dirbsi, tuo jį geriau padarysi – tu jo tikrai nesugadinsi. Kiekvieną idėją reikia vystyti iki būsi patenkintas rezultatu. Bet aš galvoju, kad visiškai patenkintas niekada nebūsi. Jei pavyktų sukurti visomis prasmėmis tobulą kūrinį – tai koks tikslas būtų kurti toliau? Seras: Nieks nemėgsta ginčų, aš, pavyzdžiui, nekenčiu ginčytis, bet iš tų ginčų kartais išplaukia labai gerų idėjų, rifų. Toks pliusas, kad ginčytis kartais būna naudinga. Kokią svarbiausią meno šaką po muzikos išskirtumėt metalo subkultūroj? Saulius: Galbūt grafika. Viršelių apipavidalinimai, logotipai ir panašiai. Jei paimtume kiną, ne taip jau daug susiję su metalo idėjom. Na, nebent muzikiniai klipai. Deja, tiek grafikoje, tiek klipuose dažniausiai vyrauja klišės, stereotipai. Na, o tikro meno pavyzdžių pasitaiko gana retai. Kaip vertinat „švelnesnius“ metalo stilius? Saulius: Mano muzikinis spektras labai platus – nuo klasikos, džiazo, iki roko bei visų metalo žanrų. Rytis: Aš irgi galėčiau tą patį pasakyt, kad mano pasirinkimas gan platus. Mėgstu tai, kas atlikta nuoširdžiai, su mintim. Ne kažkokia mechaniška muzika, kurioj nieko negali įžvelgt, turi būti mintis, kažkokia idėja. Pats esu baigęs muzikos mokyklą, daug buvau su klasika „susilietęs“. Iki dabar turiu didelę simpatiją klasikai, bet tuo pačiu vien klasika – to neužtenka, turi būti kažkokie nauji ieškojimai. Aš tai atradau metale. Metalas tai yra lyg interpretacija tos muzikos, kuri buvo kažkada sukurta, disharmonijos, disonanso ieškojimas. Tai man ir patinka, kad žmonės ieško. Religija ir antireligija jūsų gyvenime? Rytis: Aš krikščionis. Tai tiek :) Seras: Mano gyvenime dabar nei religija, nei antireligija neužima jokios svarbios vietos. Kažkada domėjausi šituo dalyku... Aš domiuosi filosofija bendrai. Kiek filosofija liečia religinius aspektus – tuo domiuosi, bet kad tai užimtų kažkokią prioritetinę vietą mano gyvenime – to nėra. Saulius: Man religija ir dvasingumas yra dvi skirtingos sąvokos. Tikrai nemanau, kad reikia priklausyt kažkuriai religinei bendruomenei, išpažint kažkokias religines dogmas ir panašiai, kad būtum dvasingas. Savęs nesieju nė su viena religija, tačiau priimu daugelį tos filosofijos, kurią jos turi savy. Tarkim iš krikščionybės - pačios ideologijos, man yra daug priimtinų nuostatų. Dainoje „Dulkės“ yra tekstas „Aš vėl iš naujo griaunu tą beprotybės sieną“. Kas yra ta „beprotybės siena“ šiandien? Saulius: Čia išvis labai plati tema ir ilga istorija - reikėtų kalbėt apie tas nuotaikas, apie periodą, kurio metu buvo kuriamas „Inferi“ albumas. Tie tekstai vienaip ar kitaip siejasi. Bet nenorėčiau to dabar detalizuoti kas ten buvo ir kaip. Tiesiog gal užteks pasakyt, kad visas „Inferi“ albumas buvo sukurtas ir tekstai paremti asmeniniais potyriais, asmeniniais išgyvenimais, kurie buvo tuo metu manyje. O visos metaforos tegul lieka skaitytojo ar klausytojo fantazijos laisvei. Ar kada nors išgirsime „Inferi“ skambančius klavišinius gyvai? Seras: Jeigu surasime klavišininką, galbūt. Ar galvojat apie tai? Saulius: Iš tikro, idėjų buvo, gal prieš metus ar dar anksčiau, kad galbūt vertėtų. Bet dabar tokio poreikio iš tikro nėra, bet niekada negali žinot kas bus ateity. Grupei reikia nuolatos tobulėt, ieškot naujo skambesio, negali „užsisėdėt“. Seras: Tų klavišų dabar nėra tiek daug, kad tos partijos reikalautų atskiro grupės nario. Saulius: Bet kalbant apie ateitį, galbūt mes pradėsim visai kitokią muziką grot, kad norėtųsi tos atmosferos ir melodijų. Ar teko Lietuvoje koncertuoti su tikrai geru garsu? Seras: Buvo gal porą kartų... Vilniuj, kai Rimtautas buvo prie pulto, vieną kartą tai tikrai buvo labai neblogai. Saulius: Kaip tas renginys vadinos... Vasarą „Intro“ klube buvo, grojom su čekais, buvo superinis garsas. „Ašmenys“, berods. O daugiau tokių atvejų atminty daugiau nėra... Kokios garso problemų pagrindinės priežastys? Seras: Kas liečia „Mulen ružą“, tai čia labai daug sugadina patalpa. O toliau, aišku, profesionalus garsistas niekada nepamaišys. Reik daug suprasti. Blogiausiai būna, kai per mikrofoną garsina bačką. Iš mano pusės tiek, o kas dėl gitarų... Saulius: Yra daug faktorių. Neatmeskim dar ir to, kad mūsų grupės turi gana nedaug sceninės patirties. Dažnai, ypač jaunesnės grupės, nelabai nemoka susitvarkyt su tais aparatais patys ant scenos. Tai jau garsistai nelabai gali ir bepadėt. Kartais būna taip, kad atvažiuoji, aparato pačio nepažysti, ieškai to soundo, nerandi... Reiktų vežiotis savo kubus, būgnus, tada viskas gerai būtų. Bet kadangi nėra to – visada toks undergroundas gaunasi, undergroundo dvasia a la „stengiamės sutaupyti kiekvieną litą“. Kaip OSSASTORIUM matote ateityje? Seras: Manyčiau, kad visų pirma reikia pasiekti šokio tokio pripažinimo užsienyje, lygtai Lietuvoj mes tai pasiekėm. Tai pirmoj vietoj būtų susirasti leiblą. O vėliau jau žiūrėsim. Saulius: Apie ateitį kalbėti visada yra sunku – yra tokių dalykų, kurių pats negali prognozuoti, daug kas nuo tavęs nepriklauso. Kaip Seras paminėjo, šiuo metu, galima sakyt, pasiekta riba, kai jau daugiau kažką pasiekt Lietuvos mastu nebelabai įmanoma. Nenoriu pasirodyt labai gerai save vertinantis, tačiau iš tikrųjų – pripažinimas tarp Lietuvos metalistų yra ir labai jaučiamas. Labai vertinam tą paramą, kad OSSASTORIUM yra mėgstami. Tačiau kita vertus, jau daugiau Lietuvoje ką padaryti faktiškai nėra, nes kitas etapas būtų televizija, radijas, tačiau mums, grojantiems tokią muziką, šie keliai uždaryti. Vienintelis kelias yra užsienis. Dabar tokia situacija, kad pasiektos „lubos“ – arba mes jas pramušim ir eisim toliau, arba atsimušim ir eisim į dugną – du keliai. Tame pačiame lygyje visą laiką būt niekas nenori - grot už „alų ir koldūnus“, kaip mano vienas draugas pasakė. Ir aš tikiu, kad mes tai pasieksim. Ne su šituo, tai su kitu albumu. Ne su kitu, tai dar kitu. Nesvarbu, ar tai bus death metalas, ar galbūt visai kitokia muzika, kurią tuo metu grosim... Viskas bus gerai ir mes dar „pavarysim“:) Rytis: Nesu dar šios grupės senbuvis, nemačiau viso vystymosi, kas buvo prieš tai, galėjau vertint tik kaip žiūrovas. Tobulėt yra kur ir visada bus, sustot vietoj negalima. Reikia eiti visada į priekį ir, tikiuosi, taip bus. Saulius: Dar galėčiau papildyt, kad svarbiausia, kad mes patys dar jaučiamės turintys potencialo, dar matom, kur mes galim tobulėt. Kaip Seras gana kritiškai kalbėjo apie „Inferi“ albumą, tai turėčiau tik sutikt su juo, kad mes dar neparodėm to, ką mes galim, nesudėjom viso darbo, visų sumanymų. Todėl mes dar optimistiškai į visa tai žiūrim, visas viltis dedam į būsimąjį albumą. Tai bus visiškai kitu principu paremta kūryba, visai kitoks kūrybos procesas, negu būdavo seniau. Tik yra vienas minusas, kad tas kūrybos procesas labai išsiplėtė laike, kiekvienam kūriniui turime skirti labai daug laiko. Ką norėtumėt pridurt? Saulius: Norėtume padėkoti OSSASTORIUM klausytojams už nerealią paramą. Faktiškai nebuvo tokio koncerto, kad nulipęs nuo scenos blogai jaustumeis, kad „va, publika neužsivedė“ ar kažkas tokio. Kai kurios ilgiau ir, galbūt, geriau už mus grojančios grupės neturi tokio publikos pripažinimo, kokį turime mes. Nežinau, kas tai lemia... Undergroundo scenoje tu neuždirbsi pinigų, bet tas džiaugsmas žmonių akyse ir palaikymas motyvuoja bei skatina dirbti. Geriausias atlygis muzikantui - kai matai, kad žmonėms tavo muzika reikalinga. Na, o baigiant norėtųsi palinkėti sėkmės ir ilgiausių metų visam HELL-MUSIC kolektyvui! Ačiū už pokalbį


< Grįžti



© 2007 Ossastorium