2003-03-22 Death Metal Forever II

Idėja organizuoti šį renginį kilo visiškai netikėtai. Tiesiog sėdėjau kartą Galeroje ir, kadangi buvau “už vairo”, negėriau, o mąsčiau. O mintys sukos apie tai, kada gi čia kokia proga pagrot atsiras - mat pulkas organizatorių, ir tokiais norinčių būti, siūlė įvairias datas, kartu grosiančias grupes ir t.t. Tačiau visų siūlomi variantai neatrodė patrauklūs, o kartais net juokingi.

Vienas, atrodytų, rimtas organizatorius, kurio vardo dėl laiko stokos neminėsim, pasiūlė sugroti kartu su Linfeng ir Toro Bravo... Originalus variantas, tik įdomu, kas ateitų ir liktų patenkintas tokiu renginiu?

Taigi sėdėjau niūrus ir staiga toptelėjo išganinga mintis: o kodėl mes patys negalim padaryt? Pasikviesti kokias norim grupes, patys pasirūpinti reklama ir kt.? Prisiminus prieš pusę metų mūsu su Vabalu suorganizuotą tūsą, kur kartu su Ossastorium sėkmingai dalyvavo Saples ir Stones Lament, iškart apsisprendžiau ir nedelsdamas bare paprašiau, kad rezervuotų koncertui kovo 22 dieną.

Dar po savaitės mūsų laukė Naujas Kraujas, tad DMF II Ossastorium turėjo būti generaline repeticija. Į Kauną atvežti nutariau techniškiausiai grojančią LT grupę Mandragorą ir klaipėdiečius Requiem Aeternum, nes norėjosi užmegzti kontaktų su uostamiesčio metalo undergroundu. Deja, į mūsų kvietimą jie neatsiliepė.

Paminėsiu, jog šįkart visa organizacija atėmė nerealiai daug nervų. Paskutinę dieną, kai jau buvo paskelbta, kad grosime tik mes kartu su vilniečiais, atsirado galimybė atsivežti Kaune labai mėgstamą chebrytę iš Utenos - Saples. Iki pat paskutinės akimirkos nežinojom, ar jie visgi atvažiuos, kadangi vienas jų gitaristas gulėjo lovoje, pakirstas gripo. Vyšnios žodžiais : ”...rytoj tai gal ŽMOGUS bus, bet šiandien, tai jis toks RIMTAS...”. Beje, Adas irgi gripuodamas atvažiavo. Didvyris!

Na ką gi... Nežiūrint į visus pravalus, koncertas, nors ir pavėlavęs, prasidėjo. Pirmieji, be abejo gitaras į rankas paėmė Ossastorium. Na, pradžia kaip visada - drebančios rankos, cypiantys mikrofonai, per savo paties plaukus nematomi gitarų grifai ir ADRENALINAS. Ypač gerai įsiminė tarp pirmųjų eilių besikratantys du mažamečiai treninguoti forsiukai. Tikrasis UNDERGROUNDAS :) “Nebloga pamaina auga”, pamaniau. Dar po kelių metų visuomenė turbūt vėl pradės metalistų bijoti, he he.

Reikia pripažinti, kad smagiai grojos tąvakar. Nežiūrint į kai kurias klaidas, kurių nepavyko išvengti. Na, bet ir programa beveik visa nauja buvo, ir su Adu mažai repetuota. Ačiū dievui, priekaištų ar švilpimo dėl to nesulaukėme :) Atvirkščiai - pasirodė, kad nauji gabalai publikai patiko, kas labai paglostė širdį. Tiesa, kai kam užkliuvo, kad Ossastorium muzikoje atsirado daugiau melodijų - “čia matyt “Insomnium” įtaka”- teko išgirsti iš poros žmonių. Nu, nu... Tie kūriniai tai daug seniau sukurti, negu aš tuos suomius pirmąkart išgirdau, tiesą sakant.

Mandragoros pasirodymą stebėjau su dideliu malonumu. Vyrai pavarė “nuo dūšios” ir įrodė, kad būtų verti netgi tarptautinio pripažinimo. Su dideliu susidomėjimu laukiu kokio nors “relyzo” iš vilniečių. Jų vienintelis minusas, mano akimis, sceninio įvaizdžio ir bendravimo su publika nebuvimas. Kaip ten bebūtų, muzikos vizualinis (ir kitox ten “-alinis”) pateikimas yra labai svarbu. Mandragora grojo apie valandos trukmės programą.

Publika labiau klausėsi, nei šėlo. Ypač pasirodymą, kaip visad, paįvairino Kiaunė, savo nepakartojamu spiegimu perrėkdamas muziką. Tąvakar šis Nahash gitaristas “dalyvavo” nerealiai, o jau išsiskirsčius žmonėms, demonstratyviai apsivėmė, kaip man Vabalas paskui porino. Būgnininkas taip pat darė show - beveik per kiekvieną gabalą pamesdamas būgnų lazdeles, bet tuoj pat išsitraukdamas naujas.

Taigi, koncertas, nors ir neįprastai anksti, bet baigėsi, ir dalis žiūrovų išskubėjo namo žiūrėti erotinių šokių čempionato, o kiti liko uliavoti iki vėlios nakties.

Na, o mes taip pat skaudančiomis iš nuovargio galvomis grįžome į namus, o mintyse jau planavom būsimus koncertus...

Dellamorte

< Grįžti