Brutal Madness

Brutal Madness 2006
2006-03-10

Pošventinė depresija dažniausiai prasideda po Naujųjų metų, bet pasirodo, kad kartais gali būti ir po kovo 11..

Na, gerai jau gerai, meluoju biški truputį. Jokia čia ne depresija, o tik sunkios pagirios, besitęsiančios visą savaitgalį. Ir, teisybė, ne Nepriklausomybės atkūrimo dieną švenčiau taip smarkiai...

Prasidėjo viskas 5dienio vidurdienį tik išvažiavus iš Kauno sostinės kryptim. Serui stabtelėjus degalinėje, nusprendėm ir mes su Vabalu ir "sūnum" užsipilt "degalų". Taip ir prasidėjo...

Atvykus į Mulen Ružą, ten jau radome seniai bematytus bičiulius estus Catafalc, su kuriais prieš porą metų teko koncertuoti jų šalyje, o po to mes juos buvome dar sykį pasikvietę sugroti Kaune. Tąsyk po koncerto visi šventėme vieno "giljotiniečio" pirtyje, o karštieji estai liko sužavėti lietuvaičių grožiu (nuogybėmis, tiesąąą sakant..:), jūra alkoholio ir visakokiu kitokiu lietuvių svetingumu.

Taigi džiaugėmės matydami vieni kitus ir kalbos bei juokas, dalinantis prisiminimais, tiesiog liete liejosi. O dar kaip sykis Ambraziejus mano mėgstamiausio Horn alaus dvi dėžes įnešėjo - taip muzikantų patalpoje ir prasidėjo "afterparty", kai iki paties koncerto dar buvo likusios kelios valandos :)

Ir tik artėjant saundčeko laikui šiaip taip susigriebiau, kad toliau tokiais tempais tuštindamas alaus atsargas galiu ir nebesulaukti koncerto. Taigi spaudžiau stabdį ir ėmiau maukti vandenį bei iš peties kirsti šaltuosius užkandžius, svetingų organizatorių patiektus muzikantams.

Visa laimė, kad alkoholį kraujyje skaido adrenalinas. Kol kas, ačiū dievui, jo kiekvieną kartą lipant į sceną vis dar pasigamina koks litras mažiausia. Tas reiškinys, vadinamas "scenos trauka" yra ne kas kita kaip adrenalino poreikis. Ne, tai ne baimė. Tai tiesiog toks "čiotkas" jaudulys, kurio nežinau su kuo būtų galima palyginti. Vieni žmonės tam, kad pasigamintų adrenalino, šokinėja su bunjee, kiti dar kokį velnią daro. Man ko gero, pilnai užtektų to scenos jaudulio. Jei tik jis neišnyks, bėgant metams...

Prieš Brutal Madness truputėlį nerimavau - o kaip gi mus priims publika? Juk taip neseniai ten pat koncertavome - o juk kas per dažnai, tas nesveika. Kaip patį baisiausią košmarą įsivaizduoju grojimą visiškai abejingai miniai. Ne, tai nėra kažkoks egoizmas. Tiesiog kiekvieną koncertą stengiamės būti visais 100% nuoširdūs ir visiškai "atsiduoti" klausytojams. Kaip sunku būtų tai padaryti matant akmeninius veidus!
Aišku, kad tokių koncertų yra tekę sugroti. Ypač Ossastorium veiklos pradžioje, kai buvome niekam nežinomi ir reikėjo visiems "įrodinėti, kad nesi kupranugaris". Na, o gal mes tokiais ir buvome, kita vertus :) Iki būgnininko Sergejaus atėjimo į grupę mes išties dar buvome tik eksperimentuojantys su death metalu paaugliai.
Bet grįžkim prie koncerto.

Tik išėjus į sceną tapo aišku, kad dėl publikos reakcijos baiminomės be reikalo - tuoj pasigirdo skanduotės "Oss-as-to-rium", o jau per patį pirmą kūrinį prie scenos "užsikūrė" įnirtingas pogas, kad net viena mergina, saugodamasi jo, užsikorė ant scenos:)
Na, viskas buvo tiesiog puiku.

Po mūsų pasirodymo atleidau stabdžius ir tęsiau savo alkoholinę kelionę į kosmosą. Pro iliuminatorių matėsi baro "Setas" interjeras, pakeliui su ufonautais kalbėjomės apie šį bei tą (jie pasakojo anekdotą apie Leniną), o nakvoti nusileidome planetoje Ambraziejausbutas.

Paskui iki pat sekmadienio vakaro truko kelionė į žemę, ko pasekoje ėmiau jausti keistai nemalonų jausmą. Gravitacija, dehidratacija.Vienžo, pošventinė depresija...
Faktai:

35 Ossastorium koncertas.
7 Vilniuje.

Atlikti kūriniai:

1. 1000 mistakes
2. Those alone
3. Every sunset
4. Šiaurės kryptim
5. Dulkės
6. Užtemimas
7. Inferi
8. Awakening
9. In Depths
10. Ad Aspera (bisui)
11. Užtemimas (bisui)

Dalyviai:

1. Perplexx
2. Ossastorium
3. Catafalc
4. Hate

< Grįžti