2002-11-16 Hard Dream

Vieną ketvirtadienio vakarą, jau rezgiau planus savaitgaliui, kai netikėtai paskambino Obituary ir pasiūlė rytojaus dieną sugroti Panevėžyje (pasak statistikos, katalikiškiausiame Lietuvos mieste...), festivalyje “Hard dream“. Apsvarstęs visus “už” ir “prieš”, ištariau sakralųjį: ”Nu davaj”.

Ir štai rytojaus dieną iš Kauno 17.40 pajuda (koncerto pradžia-18.00!) 2 ekipažai (galėjo būt ir vienas, bet Adulis, kaip visada, pasielgia originaliai- nusprenžia važiuot atskirai savo brolio golfuku ir po konco nebegrįžt į Kauną, o varyt pas savo mylimąją į Obelius.) . Vabalo “Peugeot’e” – linxma kompanija: šoperis/bosistas Vabalas, go-go galvos kratytojas, ir šiaip, geras draugelis Rytis (Cryptic), gitarastas Paulius, frontmenas Saulius ir Daina.

Netoli benuvažiavus, prasideda linxmybės. Atrodo, Justo prancūzas visai nenusiteikęs trenktis į Lietuvos Čikagą ir padaro zapadlo - subyra rato guolis. Organizatorė Rūta, savo ruožtu, neduoda ramybės, vis skambindama ir klausdama, ar dar toli iki Panevėžio... Priimamas vieningas sprendimas - bet kokiom priemonėm - kad ir tranzu - pasiekti kelionės tixlą. Vargais negalais tixlas pagaliau pasiekiamas.

Panevėžys pasitinka gražiomis apšviestomis gatvėmis ir dangoraižiais (!). Visi įnikę pro langus dairosi didelių ginkluotų forsų gaujų, bet nieko panašaus nematyt - miestas kaip išmiręs.

Festivalis vyksta Panevėžio kultūrnamio disko salėj, kurioje kauno deatherius pasitinka neišapsakomi tipažai - jų gal kox 150, bet didelė salė atrodo aiškiai pustuštė. Čia ir gotės, ir pankai, banglai ir net keletas metalistų. Aišku, viskas atrodo gan provincialiai, tačiau vien tas faktas, kad čia egzistuoja undergroundas yra labai džiugus ir atperkantis visus minusus. Ant scenos siautėja Saples, publika šoka, kaip kas moka, kauniečiai patraukia į muzikantų kambarį. O ten - krūva tuščių butelių, gitaros ir, turbūt, labiausiai įsiminusios (bet ne dėl grojimo) vietinės rap/metal grupės “DAR” vokalistas, aiškinęs, kad soliakai - šūdas.

Pabendravę su vietine fauna, Vabalas, Saulius ir Daina išeina laimės (t.y. - alaus) ieškoti. Tarpduryje sutinkami 3 vilniečiai. Panevėžietis metalistas pasisiūlo palydėt iki parduotuvės ir pakelyje pasakoja apie „linksmą” čionykščių metalheadų gyvenimą ir santykius su forsais; beje, pareiškia , kad Kauno forsai suck ir, kad jiems čia ragas būtų, jei atvarytų. Nors Ossastorium ir ne forsai, bet grįžtant vos ragas vistiek nebūna - ima vytis vietiniai urlaganai, bet taip ir nepasiveja kažkodėl (išsigando, matyt...).

Jau laikas ant scenos; dar pažiūrima į vilniečių skankerių “Frekenbok” vokalistės gigantiškus nukarusius p...us, ir pirmyn. Saulius dar pasiginčija su garsistu, kuris pareiškia, kad šiais laikais kūbų garsinti nebereikia (“Žengiam į ateitį”, - taip pasakė). Adas įkalbinėja, sugroti “Jingle bells”, bet nusprendžiama, kad dar ne Kalėdos. Pagaliau pradedama grot. Garsas visai pakenčiamas, šviesiakai dar visokie mirga. Tik kažkodėl jau po kokio antro gabalo publika pradeda skirstytis...:) Na, bet juk svarbu ne kiekybė, o kokybė, ar ne? Prie scenos duodasi girti Saplesai, mūsiškiai, dar keli snukiai, Ania (turbūt pristatinėt nereikia).
Per Six feetų ”Revenge of the zombie” ant scenos užšoka Vyšnia ir padeda Sauliui riaumot. Šitas duetas visiems labai patinka (ateityje būtinai reix pakartot).

Atidainavusį Vyšnią nuo scenos nukelia draugai, bet jo koja užkliūna už laido ir tai pamatęs Saulius garsiai suklykia į mikrofoną, išgąsdindamas publiką: “Laaaaiiidaaaaassssss!!!! Publika krūpteli ir nuščiūva. Galop vienas balselis nedrąsiai šūkteli: “bus tų laidų…” Laimei, viskas baigiasi sėkmingai. Na, dar pora “stage divingo” atvejų ir pasirodymas baigiasi, garbingai užbaigdamas festivalį.

Organizatoriai pasiūlo prisijungti prie Afterparty dalyvių. Išgavus priesaiką, jog duos valgyt, atsargiai nuriedame mistiškomis Panevėžio gatvelėmis (nepakenks paminėti, kad prieš eismą) į sutartą vieta, prie dangoraižio Laisvės aikštėje. Savęs pamiršti neleidžia guolis, ilgesingai cypdamas gūdžioje nakty, tad Justas pasikonsultuoja su draugingu taksistu, kuris kategoriškai pareiškia, kad toliau važiuoti negalima. Iškyla dilema: ar važiuoti į ūkuose paskendusią nežinią, ar eiti ten, kur viliamasi rasti šiaudų nakvynei ir maisto ir taip sulaukti ryto?

Iš pradžių pasirenkamas antrasis variantas, kuris, deja pasirodo neypač priimtinas - žadėtame viešbučio kambaryje pasitinka pusė koncerto dalyvių, susigrūdusių neaiškios paskirties apšiktoje patalpoje, kurioje sąlygų nakvynei nėra, nes: 1) nėra kur; 2) kažkoks didžėjus labai garsiai groja bumčiką. Laimei, organizatoriai pažadą dėl maisto tęsi - atneša kelis maišiukus su bandelėm, kepta duona ir pyragais “Draugystė”. Kaip simboliška - visi jais draugiškai pasidalina...

Deja, nuovargis daro savo – norisi ramybės, šilto patalo ir pas mamą...Ossastorium didvyriškai nusprendžia rizikuoti savom gyvybėm ir važiuoti gimtajam Kaunan. Kelionė, tiesą sakant einasi nekaip: Už kelių kilometrų nuo Panevėžio dėl klaikius garsus skleidžiančio guolio ir tiršto rūko sukama į pakelės degalinę, kur tikimasi sulaukti ryto, o tada galvoti, ką toliau daryti.

Hm...Ar bandėte kada miegoti ankštame automobilyje penkiese? Jausmas iš ties ypatingas, tik ne visai gerąja prasme...Na, tiesą sakant toji naktis iš tikro “Hard dream (kietas sapnas)”, po kurios visi jaučiasi “pailsėję” ir “žvalūs”.

Justo “pežas”, kaip ir sakė Saulius, per naktį pasitaiso – pradėjus važiuoti ratai nebebilda. Pasirodo, kad prakiuro stabdžių cilindriukas ir ištekėjo skystis, kuris, turbūt, ir sutepa guolį. Kaunas pasiekiamas be stabdžių, bet laimingai.
Po to visi išsiskirsto po namus ir miega iki vakaro...Ir turbūt sapnuoja ateinančius koncertus Panevėžyje.

Dellamorte

< Grįžti