2005-06-18 KZ

Kilkim žaibu
2005-06-18


Ką gi, praėjus jau savaitei po festo ir vis dar gyvenent jo nuotaikomis, garbingai užbaigus sesiją (kad ją kur...) ir maukiant butelį alaus antrą valandą nakties, pats laikas brūkštelt keletą žodžių iš savo stovyklos.

Pagaliau išsipildė sena svajonė – sugroti kultiniame festivalyje „Kilkim žaibu“ Joniškyje. Laukėm jo visus metus – mat pernai buvome kviečiami dar žiemos metu, tačiau turėjome atsisakyti, nes nebuvome tikri, ar „nesikirs“ šis festivalis su mokslais.
Šiemet „Kilkim žaibu“ sutapo „tik“ su manąja sesijos pabaiga ir Justo bei Ernestos draugystės pusės metų jubiliejumi, taigi priežasčių gerai patvot „olaus“ ilgai ieškot nereikėjo... Be to, kompanijoje turėjome bent jau visiems kauniečiams gerai pažįstamą Jėgerį, kuris visais įmanomais būdais neleido nė akimirkai surimtėti.
Na, apie festo eigą jau pripliurpta visur, kur tik įmanoma, tai tuščiai burnos nebeaušinsiu. Trumpai drūtai: oras – liuks, liaudies virš 600 fizionomijų, visų nuotaika puiki.

Pažiūrim keleto kolektyvų pasirodymus (Thundertale skambėjo jėgiškai – tokiai muzikai reikia erdvės) ir net nepastebim, kad ateina eilė lipti į sceną. O kurgi Saples? Vėl neatvažiavo... Na, jų reikalas. Ką gi, paskubom tempiam šmūtkes į sceną ir ruošiamės pradėt savo show.

Groti didelėse scenose beveik visuomet būna malonumas. O jei dar po atviru dangum - iš vis fantastika. Tiesa, neretai „open air“ koncertuose būna problemų su garsu, tačiau šį kartą, atrodo, garsistai išmano savo darbą neblogai ir skųstis pagrindo neturime nei mes, nei žūrovai. O, dar nepaminėjau šviesos bei dūmų efektų ;) – irgi nemenkas pliusas. Beveik prabanga lietuviškiems metalo koncertams.

Tik pradėjus saundčeką, apmetu akimis publiką – smagu matyti čia tiek daug kauniečių. Jėga.

Pirmieji trys kūriniai „sueina“ taip greitai, kad net nepastebiu. Grojam taip įsitempę ir susikaupę, kad net per pertraukėlę turiu prieiti prie Sero su Justu ir kažką pasakyt, kad neskubėtume ir atsipalaiduotume. Lėtesnio tempo „Paklydusi vėjyje“ tradiciškai sumažina įtampą ir leidžia truputį laisviau pasijusti scenoje. Per beveik rokenrolinį šmotą „Pasmerkti“ tūsas vėl užsikuria visu greičiu ir stabteli tik ties Sergejaus būnų solo. O čia tai įvyksta dėmesio vertas epizodas...

Serui pradėjus savo benefisą, Justas tuo metu nesėkmingai mėgina uždegti fakelą, kad galėtų pliūptelti į žiūrovus liepsna... Solo eina į pabaigą, o aš nerimastingai stebiu Justo pastangas ir mintyse jį raginu mesti tą pagalį velniop ir stverti bosą... :) Tačiau mūsų bosistas, pasirodo, ne telepatas ir, aišku, bergždžiai prasikamavęs su žibalu ir degtukais, sąžiningai pavėluoja įstoti atgal į kūrinį. Kaip tyčia – mano gitaros laidas tuo metu sugeba įsipainioti į fuzo pedalą, taigi pusė manojo solo „nuskamba“ ne tik be boso palaikymo, bet dar ir akustiškai... Vienu žodžiu – iškrečiam žiūrovams nemokamą cirką ;) Labai keista, bet šio epizodo niekas neminėjo vėliau jokiuose atsiliepimuose.

Toliau beveik viskas grojosi kaip sviestu patepta – apačioj jaunuomenė aktyviai purtė plaukus, darė pogo, o keletas drąsesnių net nepasidrovėjo ant scenos užsikarti ir žemyn galva nušokti :) . Tiesa, vienas – su itin brutalaus apsauginio pagalba... Gerokai prajuokino Brotheris, užšokęs ant scenos ir apsikabinęs Justą (bent jau man taip pasirodė tuo metu).

Tradiciškai padariau kliūrką per „Ad Asperą“ – viduryje kūrinio visiškai pamiršau, ką groti toliau. Gerai, kad chebra nepasimetė ir viskas išėjo „be nuostolių“ – tiesiog ėmėm groti tolimesnę dainos atkarpą:) .

„In the depths“ nuskambėjo itin galingai, (galite parsisiųsti jo video, jei dar to nepadarėte) ir dėdamas gitarą į šalį tikrai žinojau, kad Ossastorium bus kviečiami bisui.

Ir neklydau – pabaigai dar teko tarti keletą žodžių (tas bajeris apie Beną buvo netikėtas Justui bei Serui ir labiausiai juos prajuokino :) ir sugroti „Requiem“. Kaip visada – publikos palaikymas buvo galingas, o jau padėjus instrumentus į šalį, ant scenos užšoko mano bendravardis veikėjas (S2) ir pareikalavo pakartoti pirmąjį kūrinį... Šypsodamasis papurčiau galvą – šiam kartui jau gana.

Mums su Justu tos dienos darbai jau baigėsi ir galėjome leistis tvoti organizatoriaus Mamuškos pastatyto olaus, o „vargšas“ Seras skubėjo darytis „korpspeinto“ ir ruoštis grįžti scenon dar vienam „etatui“ su Nahash.

Nežinau, kokios nuotaikos vyravo Sergėjaus ir Justo galvose, bet aš kitą rytą savo palapinėje prabudau nors ir gerokai pagiringas, bet tokia „lengva“ galva, kad supratau pagaliau išsikrovęs visą neigiamą energiją, prisikaupusią per paskutinį depresyvų ir prie žemės slėgusį pusmetį... Jep, viskas tvarkoj. Galima pradėt gyvent toliau.

...

Ką gi – pabaigai lieka konstatuoti, kad tai buvo tikrai iki šiol geriausias Ossastorium koncertas šiais metais, buvo geriausia nuotaika (jėėė, depresijai – galas!) ir „tūsoviausia“ publika.

Ačiū Jums visiems už palaikymą! Atsisveikinam iki kitų koncertų (hm, rudens?).


Dellamorte
Faktai:

28-as Ossastorium koncertas.
1-as Joniškyje.


Dalyviai:

1. Baltuva
2. Vilki
3. Thundertale
4. Ugly Ogre
5. Ossastorium
6. Urskumug
7. Nahash
8. Moonsorrow

Atlikti kūriniai:

1. 1000 mistakes
2. Those alone
3. Every sunset
4. Paklydusi vėjyje
5. Pasmerkti
6. Šiaurės kryptim
7. Dulkės
8. Ad Aspera
9. Užtemimas
10. In the depths
11. Requiem (bisui)

< Grįžti