LT / EN

 
 

2004-08-13 Metalo naktys

Obifest: penktadienio tryliktosios košmaras
2004-08-13

Jeigu sustatytume vienon greton liūdnai pagarsėjusį koncertą Burbiškyje ir patį šviežiausią (nors neabejotinai jau tapusį legendiniu) “pravalą” – “Metalo naktis”, tai nežinia kuris kurį nugalėtų savo nepasisekimu. Bet pats manau, kad visi “koziriai” šioje dvikovoje būtų mūsų visų mylimo Obituarijaus rankose. Šis veikėjas neabejotinai pasirašė sau mirties nuosprendį. Jei ir ne tiesiogine, tai perkeltine prasme.
Na, bet idioto neišgydysi nei lazda, nei vaistais.

Kad “Metalo naktys” patyrė fiasko jau buvo galima numanyti tuomet, kai masiškai ėmė atsisakyti groti grupės, iš dviejų festivalio dienų beliko viena, o Ferrume pasirodė skelbimas kviečiantis padėti sukalti sceną… Tačiau ponas Giedrius iš to išvadų daryti nesiruošė.

Galite paklausti – ko mes ten iš viso važiavom? Atsakysiu paprastai – paskaičiavau, kad išlaidos kurui bus ne tokios jau ir didelės, taigi blogiausiu atveju žinojom, kad apsisuksim ir grįšim linksmai praleidę laiką gamtoje su savais bičais.

Taigi prigriebiau savo tėvo Citroeną, dar ir misterį Doom, kad būtų linksmiau ir patraukėm link Elektrėnų žiburių. Už tai, kad koncerto vietą vis dėlto pasiekėm, reikėtų dėkoti geram dėdei, nupasakojusiam kelią, mūsų pačių intuicijai ir firmos “Citroen” inžinieriams, sumasčiusiems genialią automobilio hidropneumatinę pakabą, kurios dėka šiais automobiliais galima važiuoti kaip džipais (atsiprašau už šias technines kalbas, bet grįžus norėjosi mašiną tiesiog išbučiuoti). Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip tą vietą galima būtų surasti tamsoje, nes dienos metu kelią daugmaž rodė nuorodos, kurios vėliau paslaptingai dingo…

Po mano ekstremalaus vairavimo įgūdžių testavimo pasiekėme festivalio vietą – visai jaukų nemažą amfiteatro formos slėnį ežero pakrantėje. Nedidukę sceną atstojo dviem aukštais sukrauti vadinamieji europadėklai. Tiesa, reikia pripažinti, kad buvo visai neblogas įgarsinimas ir net apšvietimas. Tas nuteikė visai smagiai. Šalia prekybininkai siūlė alų, o jaunuomenė jį gurkšnojo prie pavėsinėje sustatytų stalų. Sužinojom, kad teliko keturios grupės… Na, bet viskas būtų atrodę visai padoriai, jei ne tai, kad žmonių iš pažiūros buvo ne daugiau penkiasdešimties (tiesa, vėliau atvažiavus autobusams iš Vilniaus, padaugėjo kone dvigubai). Liaudis kur ne kur statėsi palapines, gėrė ir laukė koncerto.

Mes taip pat įsitaisėme ant kalno ir plepėdami visai smagiai stūmėme laiką. Benas su Doom’u net ir išsimaudyt spėjo. Labai žvengėm stebėdami “apsauginius” – keletą maximum kokių 16 metų urlaganiukų (iš kur juos ištraukė?), besidemonstruojančių savo karate įgūdžiais. O Obituario niekur nesimatė.

Praėjus keletui valandų, ėmus temti ir staiga prasidėjus lietui, situacija nė kiek nesikeitė. Per tą laiką visai netikėtai (nes nebuvo jokios reklamos) pardavėme beveik visas Ossastorium marškinėlių atsargas ir, nors iš to kažkokio biznio nepadarėm, tai labai pakėlė nuotaiką.

Galų gale prisistatė ir pats Obis. Man pasiteiravus apie antrą būgnų bačką, kurios scenoje nebuvo (nors prieš tai buvo užtikrinęs, kad bus net trys!:), vaikinas puolė į paniką. Situaciją išgelbėjo Katedros ir Kielwater bembačius, pažadėjęs paskolinti savo dvigubą pedalą. Tuo viskas ir vėl baigėsi – Obis nieko nesakęs dingo, o lietus vis smarkėjo. Kadangi brezento užteko tik pusei scenos uždengti, netrukus ant jos telkšojo balos ir vis migločiau atrodė galimybė joje groti.

Apie 22 valandą lietui nė nemanant liautis, žmonėms girtėjant, o koncertui vis neprasidedant, tapo aišku, kad “Metalo naktys” žlugo. Užstalėje pasigirdo darni skanduotė “pakarti!”(spėkit ką:), o garsistai ėmė pakuotis šmūtkes. Įdomiausia, kad iki paskutinės akimirkos buvo renkami pinigai už įėjimą. Nenorėjusieji skirtis su 15-a litų, galėjo praslysti ir su penkiais.

Apie 22.30 pavyko pasigauti visiškai pasimetusį Obį ir pasikalbėti, ką jis siūląs veikti. Išgirdome graudžią teisinimosi istoriją. Papasakojus, kiek jis kam yra įsiskolinęs, to sulyto ir sugniuždyto idioto netgi pagailo. Bet matėsi, kad viso savo pridirbto kracho masto jis iki galo nesuvokia. Kaltas lietus, trylikta diena, nuorodas nuėmę slapti ferrumo ( o gal “Giljotinos”?) agentai ir apskritai – visas pasaulis. Tik ne jis pats. Neteko išgirsti netgi nieko panašaus į atsiprašymą.

Chebra ėmė laužti mane, kad važiuotumėm namo, bet tuo pačiu šunkeliu naktį važiuoti griežtai atsisakiau – juoba, kad girdėjau ten jau užstrigus kelias mašinas. Radom kompromisą – nusprendėm kilti į kalną kitu keliu, kuriuo važiuoti buvo uždrausta dėl neva ten esančios privačios valdos. Bet skęstantysis ir šiaudo griebias.

Į kalną “citrina” užkilo tik padedant stūmikams. Dar pavažiavus kelią pastojo užtvara (“šlagbaumas”). Man išlipus jos nuimti, atbėgo encefalopatiškas runkelis ir ėmė staugti ant manęs. Pastaugęs kelias minutes, per kurias kiaurai permirkau, jis netikėtai pakėlė rastą ir mus praleido, kažką nerišliai šaukdamas. Mes buvom IŠGELBĖTI. Hm, manau, kad mes buvom paskutiniai tąnakt pro ten pravažiavę.

Po poros valandų jau sėdėjom pas Justiną namuose ir sakėm tostus, kilnodami pagal mūsų iš Estijos parsivežtą receptą paruoštos degtinės stiklines. Buvo taip smagu, kad pritrūkus gėralo nutarėme netgi suvaikščioti iki “načnyko” per visą miestą. He he, dar niekad trečią valandą ryto Laisvės Alėja nebuvo skambėjusi nuo mūsų kerzų:)

Taigi, mes sau tūsinomės ir su užuojauta mąstėm apie “nabagus” permirkusiose palapinėse tirtančius nuo šalčio… Taip pat spėliojome į kurią šalį emigruos Obis arba kaip jam bus atkeršyta. Populiariausia mintis buvo, kad jis bus nuskustas:)

Važiuoti buvo verta.

Saulius


< Grįžti



© 2007 Ossastorium