estija

Hard Rock Laager: Tere, Eesti!
2004-07-16

Kvietimas sugroti Estijoje buvo toks netikėtas lyg žaibas iš giedro dangaus. Pamenu, sėdėjau paskaitoje ir kaip koks idiotas nenustygau vietoje: “Jė! Mes tai padarysim!” Juk tai turėjo būti pirmasis mūsų grupės koncertas užsienyje! Tada buvo birželio pradžia. Bet kadangi vasara turi tokią neigiamą savybę praeiti taip greitai, kad nespėji net pastebėti, tai laukti kelionės visai neprailgo.

Ir štai ankstų liepos 16 rytą į visiem gerai pažįstamo Doom Makerio (arba, kaip mes jį vadinam – Raižio) golfuką susigrūdo visa Ossastorium šobla ir drauge patraukė į Šiaurę. 8 valandų kelionė buvo nors ir varginanti ( Benui su Sieru kaip reikiant įsiskaudėjo subinės, o be to nuo slėgio skirtumo jau Estijoje kai kuriems iš mūsų užgulė ausis ir ėmė skaudėti galvos), tačiau praėjo taip linksmai, kad nuo juoko net užkimom, kas buvo tikrai ne į naudą man. Nejuokais išsigandau, kad nepakrioksiu.

Po menkų nuklydimų iš kurso, kurortinį Vana-Vigalos miestuką pasiekėm beveik tiesiai “ant soundcheko”. Čia mus pasitiko svetingi organizatoriai, geras oras ir kokie 800 žmonių vis augančiame palapinių miestelyje, įrengtame futbolo stadione (vėliau sužinojom, kad bilietų parduota virš 1000). Netoliese vingiavo drumzlinas upeliūkštis, į kurį kitą dieną įsidrąsino šmurkštelti Benas su Vabalu. Gyrėsi, kad vanduo buvo toks šaltas kaip estų publika. Bet apie publiką vėliau…

Lietuvaičiai buvo apgyvendinti kažkokiame studentų bendrabutyje. Gavome net du tvarkingus kambarius, tai jau iš karto planavom, kaip kas kur mergiotes vakarais vesis. Ir vedėsi kai kas, pirštais nerodysim:) Apie estų mergiotes. Na, žinoma, ne tokios gražios kaip lietuvaitės, bet teko ir tokių matyt, kad žiaunos atsidarydavo. Bet, kaip taisyklė, tokios jau būdavo seniai užimtos. Bet gerai pasistengus buvo galima šį tą padoraus atkapstyti.

Koncerto vieta buvo atitverta atskirai nuo kempingo ir akyli tvarkos sergėtojai į vidų neleido įsinešti net savo maisto. Ką jau kalbėti apie alų. Beje, jei jau užsiminiau apie šį taurų gėrimą, kuriuo mėgavomės be saiko abi festivalio dienas, tai reiktų paminėti, kad estai pelnytai gali didžiuotis savuoju “Saku Rock” alumi. Skanus beprotiškai ir “lenda” lengvai kaip limonadas.

Scena, kurioje grojo Ossastorium buvo įrengta pievoje, o už kokių 50 metrų puikavosi ir kita, kuri buvo ne kas kita, o lauko estrada su amfiteatru ir suoliukais.
Nespėję net dorai užkąsti ir atsipūsti, gavome ropštis ant scenos. Štai čia, vienintelėje savo pasakojimo vietoje aš įmesiu akmenuką į organizatorių daržą. Keista politika – kviestis grupę iš užsienio (tegu ir mažai žinomą), mokėti nemažus pinigus už kelionę, užrašyti jos pavadinimą plakate paryškintomis raidėmis ir… “išstatyti” ją vos ne festivalio pradžioje, kai saulė dar aukštai danguje, o žmonės neskubėdami dar tik renkasi į Vaną-Vigalą. Ką ir besakyti – koncertuoti ant žolės sėdinčiai publikai (lyg būtų atėję ne į metalo koncertą, o į “Poezijos pavasarį”!) menkas džiaugsmas. Tiesa, prie pat scenos buvo būrelis galvakračių, rėkiančių: “come on, let’s kick ass”:) . Bet grodamas pagalvojau, kad anekdotai apie estų šaltumą ir lėtumą nėra laužti iš piršto.

Tiesa, vėliau, susipažinę su daugeliu vietinių metalgalvių, vis tik nusprendėme, kad estai – šilti ir draugiški žmonės, o jų tariamas šaltumas tėra išorinė ramybė. O atsipalaiduoti jiems labiausiai padeda alkoholis. Per dvi “Laager’yje” praleistas dienas neteko pastebėti nei muštynių, nei apskritai agresyviai nusiteikusių tipažų. Ypač susidraugavome su trejetu skinheadų, kurie buvo tikriausiai patys linksmiausi bičai visam festivalyje. Ech, galėtų ir mūsiškiai tokie būti.

Mums dar “besičekinant” garsą kitoje scenoje grojo šiemetinio estiškojo “Naujo kraujo” atitikmens laureatai Necro strike, su kuriais vėliau teko susipažinti. Tai narių amžiumi visiškai jauna grupė, grojanti, tiesą sakant, ne itin originalų death/grind/core. Apsikeitėme kompaktais, tai kokią kompoziciją galbūt įdėsime ir į Giljotinos promo puslapius.

Apie Ossastorium pasirodymą reiktų pasakyti, kad mūsų gretose pagaliau sėkmingai debiutavo naujasis bembačius Sergėjus ir kad suvarėm net tris naujus piktus šmotus, kurie, be abejo, ir skambėjo geriausiai tą vakarą. “Pasmerkti” – dėl būgnų solo gabalo viduryje, “Vieni” – dėl masyvumo, o “Užtemimas” – dėl greičio. Reikia tikėtis, kad nauji kūriniai patiks ir lietuvių publikai.

Nulipus nuo scenos teko duoti interviu vienai Estijos televizijai, sukančiai filmą apie festivalį. Mus kalbino paties Loits lyderio mergina, kuri vėliau sakėsi gerai žinanti lietuvišką sceną ir pažįstanti nemažai jos veikėjų. Padovanojau jai kompaktą ta proga.

Atlikę savo nešvarų darbą galėjome lengviau atsipūsti ir pasimėgauti gamta bei muzika. Benas rado naują hobi ir, ko gero, ligi šiol buvusį neatskleistą talentą – jis su dideliu entuziazmu ėmė mokytis estų kalbos. Be tokių banalių frazių kaip “aš tave myliu” arba “kokia tu graži”, jo leksikone atsirado ir tokių naudingų posakių kaip “aš noriu dviejų kalių ir dėžės alaus” bei “šik greičiau, nes meška ateina”. Jis nuolat vaikščiojo po “laagerį” nešinas popieriuku, iš kurio mikčiodamas bandydavo pasakyti komplimentą naujai sutiktai estei. Dėl teisybės reiktų pasakyti, kad Beno poliglotinių sugebėjimų jos kaip reikiant nevertino – girdėdamos kuo tyriausią lietuvaičio estų kalbą, jos karpydavo ausimis ir mirksėjo mėlynom akim nė velnio nesuprasdamos, tuo įvarydamos eilinį juoko priepuolį visa tai stebintiems kitiems kauniečiams.

Po mūsų grojo kažkokie ne itin įdomūs roko kolektyvai, kuriuose malėsi vis tie patys mums jau pažįstami snukiai. Atvirai sakant, pamanėme, kad kiekvienas estas muzikantas groja bent jau penkiose skirtingo stiliaus grupėse. Šį pastebėjimą tik patvirtino vėlesnės grupės Loits, Herald ir Must Missa. Sakoma: trys lietuviai – penkios partijos. Tuomet galima sakyti: trys estai – penkios grupės :). Į šį saujelės estų scenos monopolį įsiterpė tik latviai Neglected Fields. Na, o vakaro headlaineriai buvo suomiai Swallow the Sun, sutraukę ir daugiausia publikos. Bet aš, iki soties prisiflirtavęs su šviesiaplaukėmis šiaurietėmis merginomis, jau skubėjau padėti savo girtą galvą ant minkštos pagalvės.

Kita diena prabėgo gana greitai. Valkiojomės po kempingą ir miestelį, mezgėm naujas pažintis, pardavinėjom kompaktus ir dalinom autografus. Su Vabalu nutarėm įsigyti festivalio marškinėlius, kainavusius 150 kronų (apie 30 litų), dėl ko dabar džiaugiuos. Toks suvenyras! Šiaip tai apimdavo keistas ir malonus jausmas pamačius kokį nepažįstamą metalgalvį, ant kurio nugaros, šalia Dismember bei kitų vardų, puikuodavosi ir Ossastorium pavadinimas…

Beje, apie maikonus. Aš koncertuodamas vilkėjau firminius vienetinius Ossastorium marškinėlius, su naujuoju kruvinuoju/liepsnojančiu logo! Dėkoju kolegei Dainai/Dievai už dviejų naktų triūsą. Panašių maikonų planuojame pagaminti ir daugiau, kad galėtų įsigyti visi mūsų grupės gerbėjai.

Tą dieną pirmieji koncertavo linksmieji Paskar Kolgats. Šio teatralizuoto projekto vienareikšmiškai apibūdinti turbūt neišeitų – tai lyg kokia metalizuota punk roko opera su pilna scenografija ir dekoracijomis, kurią stebėdami net ir nesuprasdami kalbos lūžom iš juoko. Nieko panašaus dar nebuvo tekę matyti.

Po to ir toliau abejose scenose karaliavo punk rokas. Tik jau vakare orą ėmė drebinti sunkiasvoriai nu-metalistų Solwaig decibelai. Manau, kad ši komanda laisvai nušluostytų nosį bet kuriai lietuviškai šio stiliaus grupei – vien jau dėl įspūdingo sceninio įvaizdžio. Bet šiaip tai netrukus įkyrėjo.

Po njū metalistų pasirodymo visa stovykla staiga sukruto bėgti prie kitos scenos, į kurią išdidžiai įžengė estų brutalaus death metal pažibos – Catafalc. Tarsi po duoto starto nuo pat pirmųjų akordų prasidėjo smarkus galvakratis, į kurį mielai įsijungėme ir mes. Nors šių brutalūzų muzikoje aiškiai jautėsi Cannibal Corpse įtaka, tačiau estai vis tik grojo originaliau už minėtuosius amerikiečius. Vieningai nutarėme, kad Catafalc būtinai kviesime į kitą Giljotinos organizuojamą koncertą. Taip kad ruoškitės įkapes – laidosim jus po žarnom ir nukapotom galūnėm.

Ne mažesnio publikos dėmesio sulaukė ir Metsatoll, kurių klausėmės tik iš tolo, bendraudami su kažkokiu estu, kuris prašė papasakoti anekdotų apie jo tėvynainius. Labai nustebino pasakydamas, kad estai neturi nei vieno anekdoto apie lietuvius! Užtat Utenos alaus reklama su “tere, Marko” Estijoje yra labai gerai žinoma:) .

Forgotten Sunrise pasirodymą praleidau su Doom Makeriu beklaidžiodamas po rūką (velnias žino, ko mes ten ėjom?). Pradėjus vanoti švedams Dismember, nusivilkau prie scenos, o aukščiau minėtasis kolega staiga išreiškė pageidavimą gauti kambario raktus ir nukiūtino miegoti, prieš tai susitarus, kad jei grįšiu ne vienas – kambarį taikiai apleis. Naudodamasis proga už pažado laikymąsi ir dėkavoju.

Na, apie švedų pasirodymą rašyti tikriausiai nėra jokios prasmės, nes patys viską matėte dieną anksčiau. Nei pridėsi, nei atimsi – savo stiliuj.

Kitą rytą gražiai padėkoję už priėmimą organizatoriams, anksti išdūmėm į Pietus, nes norėjome užsukti į Rygą. Tą mes ir padarėme, kuo labai likom patenkinti visi, išskyrus Raižį, kuris porą valandų pralaukė mūsų savo juodajame golfe. Benas už kantrybę parnešė jam lauktuvių – pilną fotoaparatą latviškų subinių nuotraukų.

Ech, valanda kita mašinoje – ir jau lėkėm Lietuvos keliais. Peržengus namų slenkstį teliko prisėsti ir sau pasakyti: “Mes tai padarėm, ir tai buvo geras…”.

Terviseks (į sveikatą – est.) !

Saulius Rimas


Faktai:

22 Ossastorium koncertas.
1 užsienyje.

Atlikti kūriniai:


1. Z
2. Audra
3. Vieni
4. Paklydusi vėjyje
5. Pasmerkti
6. TNT
7. Ad Aspera
8. Užtemimas
9. Requiem
10. Kingdom

< Grįžti