2001-11-02 Debiutinis koncertas

Atsirado proga prisiminti mūsų debiutą. Che, atrodo viskas buvo taip seniai seniai (dabar kai rašau 2003 metai ), kad sunku ir atkurti tuometinius įvykius ir nuotaikas, nors, iš tikro, ne tiek čia daug ir praėjo to laiko, tik mes patys labai pasikeitėm...


2001 vasarą aš pamenu kaip nerealų laiką... Tuomet buvau septyniolikos, tik baigęs 11-ą klasę, auginau plaukus, grojau (mokiausi:) su “Skliautais” ir tuo pat metu kūriau muziką bevardžiam metalbendui, kurį vėliau rudenį pavadinom Ossastorium, repetuodavom legendiniam Slabodkės “Plote”.

Penktadieniais atsinešdavom alaus (nuo poros “Gintarinio” butelių jau visai pasigert išeidavo:), iš senamiesčio ateidavo visokie jauni bohemščikai/punkai/metalistai/kislotnikai pavėpsot ir pagert kartu. Ypač laukiamos, pamenu, būdavo merginos, kadangi nei vienas dar jų nebuvome susiradę. Su priešinga lytimi kažkaip nelabai sekės, tiesą sakant.


Išėjus iš mūsų grupės pirmajam gitaristui Vyteniui, su Vabalu ir Adu kartais pagrajindavom, bet kažkaip nelabai ten kas gaudavos. Per daug to neėmėm į galvą, žinojom, kad rudenį viskas susitvarkys. O prieš akis laukė paaugliška vasara.


Tada Justas buvo ką tik išsilaikęs mašinos teises - važiuodavom tūsavotis visur, kur tik grėsė neblogas renginys. Tais metais aplankėm “Gothic party” Bombiake (ar kas dar prisimena tokį klubą?), “Death comes 9”, Bliuzo naktis, Baikerių suvažiavimą Aukštadvaryje, Mėnuo Juodaragį...


Tais savaitgaliais, kai sėdėdavom Kaune, eidavom į miesto sodą, kur vykdavo gyvos muzikos koncertai ir rinkdavos visi neformalai. O jų ten laukdavo lietuviškos estrados “žvaigždės”, forsai, su kuriais kartais ir pasimušt tekdavo. Neatsiejama tų vakarų dalis, bent jau man - “Taupos” alus kažkodėl :) Ten susipažinom su dauguma Kauno metalistų, dabartinių “Giljotinos” klubiečių.


O kur dar „Kaunas Jazz”, Joninių šventimas Justo kieme, vakarai B.O.’škėje (beje, paskutinieji, nes rudenį visi persikraustė į „Galerą”)... Ech, kiek istorijų apie tą vasarą prie alaus papasakot galėtume...

Tuomet man atrodė, kad gyvenu geriausiais savo gyvenimo metais :) Save visu šimtu procentų ėmiau identifikuoti žodžiu “metalistas“ ir nebeatrodė, kad galėtų būti kitaip. Tvirtai kartu Justu pasiryžom bet kokiom priemonėm atgaivinti, ar bent jau neleisti nudvėsti, geležinei muzikai Kaune. Geriausias būdas šiam planui įgyvendinti buvo mūsų veikla su Ossastorium.


Rudenį ėmėmės gaivint apleistą muzikinę sferą, pradėjom daugmaž reguliariai repetuoti ir, kadangi tuomet labiausiai vežė melodingas metalas, o jo negalėjome atlikti būdami trise, grupėje „keistom aplinkybėm” atsirado pora naujų narių: gitaristas ir klavišininkas, turėjusių padėt įgyvendint mūsų muzikines vizijas ir, kas be ko, praturtinti jas savo indėliu.

Tiesą sakant, dabar manau, kad jų pakvietimas nebuvo labai teisingas žingsnis, kadangi tie žmonės buvo visiškai nesusiję su metalu ir, manau, jo net nemėgo. Ką gali pasiekti grupė, kurios nariai patys nemėgsta savo muzikos? Natūralu, kad po debiutinio koncerto iš grupės jie kažkaip patys pasitraukė.


Tačiau tas periodas iki pirmojo pasirodymo buvo labai įtemptas kūrybine prasme: visi žymiai patobulinome muzikinius įgūdžius, atsirado naujų brandesnių kūrinių (labiausiai pavykęs iš to periodo, ko gero – gotiškas šmotas “Šaltame kape”, kurį dar ir dabar kai kas pamena.) Na, bet grįžkime prie temos.


Vieno „Skliautų“ koncerto Jėzuitų gimnazijoje metu susitikau su tokiu linkusiu į avantiūras (te neįsižeidžia, jei dabar skaito...:) veikėju Igoriu, tuo metu vadybininkavusiu ant bangos buvusiai vietinei grupei „Wish“ (jos nariai vėliau išeis į Thundertale, Sugarfree, Empy-x...). Jis rengė helouvynišką koncertą Terra-x ir ieškojo apšildančių grupių. Abi rado jau tąvakar: prie jo paties pakviestų „Skliautų“ aš dar įsiūliau ir Ossastorium. Pamenu tą vakarą gerai dar ir dėl to, kad pirmąkart gyvenime (ir, beje, kol kas vienintelį...) grojant scenoje aplink sukiojosi erotiškos go-go šokėjos, na, o jau einant namo sutikau savo būsimąją merginą Dainą (kuri po daug metų pasivadins Dieva ir ims vesti laidą „Audronaša“).


Taigi, netrukus ėmėme paskubomis ruošti programą, nes laiko buvo ne per daugiausia, o gabalų žiauriai trūko. Kaip tokiais atvejais dažniausiai daroma, teko pasitelkti gerą dozę koverių, kurie buvo patys įvairiausi ir net stilistiškai nepanašūs... Pabadžiau prisiminti keletą: „Jingle bells” metalova versija, Invazijos „Propaganda” ir „Šaltas vanduo”, „My heart will go on”(!!!)... Kitą programos dalį sudarė, aišku, jau Ossastorium kūryba. Taip sakant - grupė su “aiškia” koncepcija:)

Koncertas vyko per Vėlines ir mes net nustebome, kai į Terrą susirinko visai nemažai žmonių - daug daugiau, nei tikėjomės. Na, tam galbūt pasitarnavo įmantrūs spalvoti plakatai, Igoriui kainavę nemažą koncerto biudžeto dalį:) Ossastorium pavadinimas, kiek pamenu, paminėtas nebuvo.


Į sceną išėjome pirmieji. Aišku, jaudinomės nerealiai. Koncerto eigos konkrečiai neatsimenu, bet momentais netgi kažkas headbangą varė, o kartais tik vangiai žiopsojo į debiutantus. Baigus groti sulaukėme nemažai ovacijų, tad ir pačių nuotaika buvo ne pati blogiausia.


Baigus groti kitoms grupėms, kažkaip gimė idėja vėl grįžti į sceną mums. Kadangi niekas neprieštaravo, bisui sugrojome beveik visą savo programą ir laimingi, kad „mes tai padarėm!” nuėjom gert alaus, o paskui dar nuvažiavome pasivaikščioti į senas mažutes kapinaites prie Adomo namų. Na, juk buvo Vėlinių vakaras.

Štai kaip prasidėjo Ossastorium istorija.



Dellamorte

< Grįžti